Stephen King "Tylos Zona"
Svarbi informacija apie leidinį
Žanras - Siaubo romanas
Leidykla - Vaga
Išleidimo vieta - Vilnius
Išleidimo metai - 1989
Puslapių skaičius - 360
ISBN 5-415-00200-6
Vertė - O.Aleksa
Apžvalga
Šnekėti apie Stiveną Kingą niekada nėra lengva. Visi jo kūriniai, kiek yra
tekę skaityti, be abejo skirtingi, bet kartu ir kažkuo panašūs. Rodos knyga
nelabai jau kažkuo ir išsiskiria, bet perskaitęs dar ilgai atsiminsi, o įvykius
išgyventus su pagrindiniu veikėju dar ilgokai perkratysi mintyse.
Šios knygos veiksmas sukasi apie Džonį Smitą gyvenantį aštuntojo
dešimtmečio Amerikoje. Pagrindinis veikėjas (nesiplėtojant į siužetą) patenka į
automobilio avariją ir vienintelis ją išgyveną, bet beveik penkis metus guli
komoje. Prisikėlęs iš jos, jis suvokia kaip gyvenimas per tą laiką pasikeitė,
bet labiausiai jį sudomina politinis šalies gyvenimas. Beje, Džonas jaučia
sustiprėjusias „galias“, kurias turėjo dar iki avarijos. Jo galia ne šiaip sau
ekstrasensinė. Jis palietęs žmogų arba daiktą gali matyti. Gali matyti arba visą informaciją apie žmogų arba tik dalį,
bet beveik visą laiką tam tikra dalis informacijos nėra prieinama, pavyzdžiui
namo numeris, gatvės pavadinimas ir panašiai. Tai Džonis vadina Tylos Zona.
Tylos Zona iš kart
pritraukia skaitytoją nuo pirmųjų puslapių ir išlaiko susidomėjimą iki pat
paskutinių. Bet kadangi knyga išleista Lietuvoje 1989 metais, todėl leidimas
nėra toks, prie kurio esame pripratę dabar. Visi angliški pavadinimai
„sulietuvinti“, todėl skamba keistai ir nepatraukliai, kelia šypseną, todėl tai
trukdo susikaupti ir įsigilinti į knygą, bet tik iš pradžių. Šiaip iš esmės
vertimą vertinčiau gerai, nes be išverstų pavadinimų daugiau tekste keistumo
nepastebėjau, viskas maloniai susiskaito. Deja, pati knyga nors ir labai
maloniai skaitosi, nėra kažkuo probloškianti. Pabaiga nuvylė, norėjosi kažko
„didesnio“, bet deja taip nebuvo. Stiveno Kingo stilius šiame veikale taip pat
išlieka toks pats nuspėjamas, nes jei skaitei bent porą jo kūrinių, tai žinosi,
kad visas įdomumas sudėtas į paskutinius porą puslapių. Bet, kaip minėjau, deja
tie pora puslapių ganėtinai nuvylė. Žinoma, tai pačios knygos beveik nesugdino
ir buvo labai malonu ją skaityti, sekti kaip Džonas Smitas gyvena ir kaip
jaučiasi turėdamas išskirtinių gabumų.
Šią istoriją aš pavadinčiau labiau tragiška nei siaubo, ko mes pratę
tikėtis iš S.Kingo. Užvertus paskutinį puslapį apima liudesys, ko nepalyginsi,
tarkim, su „Švytėjimu“, kuris tikrai kelia šiurpą jei skaitai vidury nakties
prie stalinės lempelės. Autorius nenuvilia savo įtaigiu stiliumi, originalumu
ir įžvalga žmogaus psichologijoje. Tai viena iš knygų kuri verčia susimąstyti –
o ką aš daryčiau jei turėčiau tokių sugebėjimų? Ką aš daryčiau Džonio vietoje?
Madara a.k.a. Draconica
©Madara & Edagaras ™